zaliastiltas

ei brolyti mielas, pasiskaityk samarajų kodeksą! - šaukia man sena džiovinta slyva, pasiremusi lazda ir pikta ant viso pasaulio. o man kas, man nieko. o ką gi mes? o mes ką, mes nieko. tikras chaosas, primenantis saldžią sriubą iš darželio. tikras chaosas. tik be makaronų.

taukšt pataukšt, atsliūkina mirtis. kažkur aplink stambulą slankioja dabar. už paskutinius dolerius pažiūrėjo bergmano filmą kino teatre. dvi valandos kaip į veidrodį pražiūrėta.

reik parukyt ir eit miegot.

Šiandien pro langą iškrito mano 100 litų. lėkiau ieškot pinigų ant žemės jau nesitikėdamas jų rasti. ir neradau. apmaudu ir juokinga. gėda prieš kaimynus. gėda prieš draugus. gėda prieš save. bet yra ir gera šio įvykio pusė - niekada nežinai kada aplankys įkvėpimas, kada kokia idėja pragręš galvos lukštą ir kaip koks  stebuklinis aitvaras įsiverš į suplėkusių šiaudų prikimštą jaują...šiandien skaičiau pasakas.
 o viskas šiandien prasidėjo nuo puikaus ryto, kai visos iki vienos kūno ląstelės šimtaprocentiniai miega, o žadintuvas liepia keltis ir eiti darbą. tada seka nikotino dozė į miegančias smegenis stotelėje ir mano nemėgstama procedūra - kelionė raudonu rytiniu autobusu iki kauno pieno, kur dirba daug žmonių su ūsais/liemenėm/akiniais/plastikiniaismaišeliais/sandalais ir su grifkom/rankinukais/bliuskėm. privažiuoju savo išlipimo stotelę, modernus menas šalia jos šneka savo nesuprantamais simboliais, norėčiau užmigti po ta skulptūra ir atsikėlęs matyti virš galvos kabant 42 tonas akmenų. bet tai juk mašinų turgaus rajonas, kur retai sutiksi žmogų šnekantį lietuviškai ir nelinkintį tau greitesnio galo. keistas ne tik mano, bet ir visų kitų žmonių miegas šiame rajone prie mašinų turgaus: pakelėje, mašinose rasotais stiklais, miega daugybė žmonių ir sapnuoja sapnus kas baltarusiškai, kas rusiškai, kas kazachstanietiškai. dauguma jų dar tiki šviesesniu spekulianto rytojumu, viską matuoja doleriais ir perka (su)devėtą techniką. laikrodis pats atsisuka 15 metų atgal, o aš jau nieko nebematau iškyrus dulkes, nieko nebegirdžiu išskyrus pneumatinį kalvio kūjį.Nokautas ugniau, kelkis, skaičiuoju iki tavo gyvenimo pabaigos. vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni...........................................

kadangi mano psichinė sveikata pastaruoju metu labai jau svyruoja, ir nežinau ką čia tikro būtų galima parašyt apie save, tai apsiribosiu vieno vakaro eskizu. berods tai buvo joninių naktis.

  jau senokai retkarčiais pasiklausau keletos žymiausių sludge'o grupių. pirmą kartą išgirdus šitą gauruoto meškino ropojimą primenančią muziką, pasakiau sau, kad šitas reikalas slegia prie žemės. Tada prisiminiau vieno gatvės veikėjo (Rybos) pasakojimą apie pirmus reivo  šokius pokius Lietuvoje, kur ateidavai girtas it pėdas ir nieko nesuprasdavai ir nieko nenorėdavai ir žinoma, kai galvoje iš smegenų buvo likusi tik košė, kažkaip imdavo ir prispausdavo prie žemės ta muzikėlė. jei ir atsikeldavai, tai tik išsivemt. tokie tad buvo oldschooliniai narkomanų laikai, kai viskas buvo nauja ir niekam galo nebuvo matyt. įspūdį padarė tas reiškinys kai tave garsas slegia prie žemės, todėl per labai labai slaptus ryšius (iš Kosto) sužinojęs kad vln bus sludge'riai iš čekijos nusprendžiau išbandyt viską savo kūnu ir siela, kaip antai echidna aukštyn dainuoja :). pirma grupė pagrojo visai įdomiai, bet aplinkiniai žmonės leido suprast kad geriau jau emocijas pasilaikyt sau. tada scenoje apsireiškė minėti čekai. sunku ir lėta. repetatyvas. žodžiu, menas, o jei nesupranti - tavo bėdos :) jau buvau beužmingąs ant laiptų kai dar prieš koncertą įtarimą kėlęs čekų gitaristas kalė vakaro vinį. aišku, metaforos metaforomis, bet kas liečia slėgimą prie žemės, tai jis simboliškai apsikabino kolonėlę, paskui apalpo, paskui nukrito su sg nuo scenos, ir dar paskui ant savęs užsimetė kolonėlę. va tau ir prislėgė žmogų sludge'as. na, tiesą pasakius, tai tik raiščius patempė. anyway, kaip užsuktas nulėkiau į stotį ir su smirdančiais/miegančiais kaliningradiečiais atsidūriau kaunukyje.

vakare kai jau prieblanda plika akim matyti ir uzsidega geltonos lempos virs gatves, zmonės is butu tempia laukan savo baisius, didelius sunis apdirbti pieveliu, zingsniuoju sau spakainas saligatviu, o galvoj toks jovalas...pastarosiom dienom tik taip ir buna. vel senieji mano amatai, kaip antai miskas ir gamta, pink floyd'ai, senu draugu, pazistamu, zmoniu is gatves ilgesys. Ilgesys visko. bet taip nejauku man tai sakyti, nes pasirodo as apie save daug blogo galiu pasakyt. reikia apsisarvuoti ir pasidaryt nematomu.

dabar  dauguma dalyku darosi juokingi. pavyzdziui kad ir faktas jog doorsus as is naujo atradau koki penkiolikta karta. :D klausau ir klausau, taip pat ir faustus dar karta pamėgau :D its a bit of pain, to be where  I am, its a bit of pain to be what I am... DaDa metalistams respectazzzzz.... shit, stringa mano avantgardinio repo projektas, bet tikiuos kad dar pavyks scenoje inscenizuoti stroikes eifelio bokste :D jauciuos keistai dvilypis, ir tik per kazkuria vieta viena dalis manes suaugus su kita. skamba kaip kokio kastanedos ekspermentai su pejota :D tiek tos jau, tiek tos. ta proga ir eilėrašti savo naujausia ( :D ):

he he he he
he he he
he he
he

he
he he
he he he
he he.
he

juokiasi hiena...

Taip nesiseka, kad eina švilpt viskas. nu bet tu man taip dar sugebek. miegot tik norisi ir mintis prastas vaikyt lauk.

na kada nors tikrai pagerės. bent jau realistas pasidariau.

Nyki pirma jazz'ų diena. Baisiai nyki.. AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!! norisi rėkti.

Kaune atsirado veiklos!  wow!

Bet viskas labai komplikuota, net rauna stogužėlį...

Atseit, reclaim the streets

Na gerai...

ai, dar pradejau eit į vairavimo kursus, užtai dabar galiu prisiklausyt teorinių paistalų. Na gal kartais ir nepaistalų pasitaiko, tik šeip smagus tas žodis paistalas.

nenoriu vairuot aš tos mašinos. tai ne jau ir vėl dėl šventos ramybės, kad tėvai nesinervuotų jog atžala dabar nebus mobilus kaip visi žmonės, einu ten klausytis... bet kartu, dėl profesinių paskatų, visai gal įdomu kaip ten vyksta mokymas-bendravimas-rezultatas privačioj, iki ausų komercinėj mokymo įstaigėlei.

pasak  Adomo, mobilūs pankai, kad tave kur...

turbūt rašau pačius neįdomiausius blogus, nes ir čia linkęs nutylėti ką nors sąmoningai ar ne.

Vat..kas dar kaune gero... pas draugą balkone pradėjo perėt balandis... tai susilažinom ta proga, taip sakant "iš teisybės" - aš sakau kad neišperės balandukų, o jis sako kad išperės.

Viskas, daugiau nėra ką pridėt apie kauną.

atejo sunkus metas man. atejo, tai turbūt ir išeis. Aš nežinau kiek žmogus gali naiviai parintis dėl meilių-seilių, ir kur ta riba kai tampi labai daug kam apatiškas, apatiškas iki absurdo ribos, bet man vėl ar tai skauda ar pikta, nežinau, ir taip sakau tik todel kad nesijaučiu stiprus, pasiruošęs viskam. Čia gal ir yra mano bėda kad as sunkiai įsivaizduoju ar priimu didesnius pasikeitimus savo gyvenime. Gerai kai pasikeitimai būna pozityvus ar bent jau į gerą pusę, tada aš jaučiuos, po velnių, visai gerai! :) bet kai pasikeitimai linksta ne į gerąją pusę, pagaunu save elgiantis kaip visišką mažametį, priežasčių tokio elgesio tikrai nereik ieškot, čia jau aš ne mažametis, priežasčių surandu milijonus ir per kažkiek laiko vistiek sugebu atsirinkt teisingus variantus..tiesa pasakius, dar niekada nesu suklydęs, jei tik leidžiu sau garsiai pasakyt tą daugiau mažiau skaudžią tiesą. Taigi, suprantu viena dalykėlį, kad aš nesu dar labai suaugęs, man dar norisi žaisti su savim ir su kitais, ir manyt kad elgiuosi vis brandžiau ir brandžiau.
Nors vieną dalyką tai išsiauginau per  kelis metus: niekada savim nenusiviliu labiau nei kitais žmonėm.gal čia dėl to kad dauguma draugų pasuko narkotikų ar krishnos keliu, o as visalaiką nesamoningai laikausi principėlio "ugnius jei ir darys, tai tiktai netaip visi kiti". Vat tokie pastovus dalykai, kaip sis principelis ir tos nuosirdzios parkės kai nesiseka meilėje ( :D tik dabar pamaciau kaip juokingai as rasau ) yra tie dalykai kurie mane lydi jau gana daug metų ir yra pastovus, nesikeiciantys, todėl su jais taip susigyveni, jie tampa lygiaverciais tavo  organais, kuno dalimis, pagaliau jie tampa svarbūs savojo "aš" atpažinime. Taip, aš esu ugnius, ir as dabar parinuos, kazkada irgi parinaus, pykau, galvojau, masciau, stengiausi, verkiau, rekiau, elgiausi kaip paskutinis durnius ir stebedavau kaip kiti elgiasi kaip paskutiniai durniai, ir tada drasiai buvau ugnius.  f u c k  psichologiją, ji galetu viska paaiskint kitaip, as net truputi numanau ka pasakytu koks neopetraitininkas, todel daugiau neizeidinedamas mokslo ir melo  zmoniu, einu savuoju samprotavimų keliu tolyn.
blemba, as ka tik supratau kodel si velyva ryta sedziu vien su triusikais prie svetimo kompo ir rasau siuos niekuzėlius: ogi todel kad neturiu jokio peties ar ausies i kuria galeciau pakuzdeti kas man skauda ir neramina. neturiu as normaliu draugu, visi arba per daug laimingi nuo narkotiku arba nuo krishnos. bet turiu ir fainų draugų kurie yra daugiau maziau neutralus ir geri zmonės,bet jiem as saves neatverciau, nes mum abiem butu labai juokinga tokia atvirumo valandele ir poto toks zmogus nebebutu neutralus, na ir galima sakyt, su juo viskas butu baigta.
Siuo momentu as toks mazytis, toks apsisnargliaves vaikeliukas, todel dabar man reikia DYYYDELIO DIDELIAUSIO apkabinimo.

Viva la ironija

 sypsaus ekranui, vaziuoju pasisypsot zmonem :)

ai, dar pirkau dvirati. senas bet tuo ir idomus.spalvotas visas, kaip dabar madinga viskas kas is '80ujų, kazkaip nesamoningai pataikiau i madą. sestadieni tikiuos but prie juros. Noreciau tiesiog prasieti papludimiu ir parūkaut keletą cigarečių, pazvelgt i tolius ir pabuciuot mergina :D

viskas, einu rengtis ir tiesiu taikymu i psichologijos paskaitą. Fainas destytojas, smaikstus. Garsiai ir aiskiai taria FALAS ir ANALINĖ STADIJA.

Būna amžius pas žmogų, kai jis labai smarkiai klausinėja artimųjų... paprastai būna du laikotarpiai, kada vyksta toks bombardavimas klausimų pavidalu: vaikystė, ir paauglystė. Vaikystei nedavėm ramybės mamoms ir tėčiams, paauglystėj nedavėm ramybės sau. Tačiau šie klausimai yra tik mažo kalibro šrateliai palyginus su mano sudėtingom, šiuolaikinėm, aukštų tecnologijų ir frazių prifarširuotom klausiančiom bombom, kurios kaip ir visi ginklai, yra beprasmės, ir kurios atakuoja smegenis diena iš dienos minėtiems laikotarpiams pasibaigus. Bombos su dideliu nupeckiotu klaustuku ant korpuso, kurios prieš ištaškydamos viską į gabalus dar verčia susimąstyt. Bombos, kurios netelpa į jokias patrankas.

-O jum negaila jos?

-Ne, visai negaila.

-Kaip jus ismokote sitaip skersti?

-Prigimtis...

-O is kur taip ismokote skerst?

-Pats is mokau.

-Mhm...

-Zinokit jei man nepatenka kokia kiaulyte per diena paskerst, viskas, negaliu!

 

Vytautas, skerdikas is Suvalkijos.

Ta diena buvo kaip visos. Dėl to viską aš ir dariau kaip buvau įpratęs: gulėjau ant lovos, mąsčiau apie PASAULINĮ BLOGĮ IR ŽMOGAUS SIELOS SUMAIŠTĮ, grojau gitara, na ir šiaip, karpiau ausytėmis gaudydamas kiekvieną  į tą mano betoninį sarkofagą patenkantį garsą. Šiek tiek jautresnis garsams žmogus mieste – puikiausias beprotnamių masalas. Uždaręs mane savyje, kambarys kartais pasiūlo visą puokštę netikėčiausių ir neįtikėčiausių garsų, bet vieną dieną ta puokštė išsikerojo iki šimtamečių ažuolų giraitės – toks tad buvo įspūdingas garsas! Rodėsi, kad virš miesto skrenda tūkstančiai mirštančių sparnuotų dinozaurų, kurių kiekvienas skleidė vienodai stiprų ir vienodai anapusinį šauksmą primenantį garsą...Žinoma, garsą geriausiai iliustruoja pats garsas, todėl aprašant jį užteks paminėti kad tai tebuvo kas vieneri (ar kas dveji) metai rudenį saugumo sumetimais patikrinamos ant miesto daugiabučių stogų sovietmečiu įtaisytos avarinės sirenos, kurios kitais metų laikais surinkinėja sniegą ir kitas dangaus dovanas. Na gerai, net ir atmetus visą beleatristiką, garsas buvo įspūdingas...

     Kuomet persisvėręs per aštunto aukšto langą bandžiau užfiksuoti tą garsą, užsimaniau jį girdėti ir dažniau, nejučia į galvą atėjo mintis: „O kas gi čia yra atsakingas ir kurgi yra tas magiškas mygtukas ”prašnekinantis“ pilkus apgyvendintus miesto antkapius? Gal ji galima kaipnors ”nuhakint“? Pažįstu čia vieną tokį bernelį...

 

P.S. Eina tūla moteriškė iš mėsos turgaus ir kad sužviegs stogai ilgu vaitojančiu garsu! Kiauliena tik šlept ant asfalto, praeiviai iš nuostabos aukštyn užvertę galvas purvinais batais tik trept ją (kiaulieną). Štai išlekia iš laiptinės kažkoks su kuprine, chaki spalvos drabužiais ir metalo pjaustymo pjūkleliu rankoje...Juk sakiau, koks puikus masalas, juk sakiau…

Čia nesenai verčiau iš spintelių seną makulatūrą ir šeip visokį zuzą.Vat taip į rankas pateko senas, truputėlį paplyšęs pasaulio žemėlapis.Iš jo mažam vaikui gali susidaryt įspūdis kad pasaulyje egzistuoja tiktai viskuo nepatenkinta Rusija,viskuo patenkintos JAV ir Kanada ir viską viskuo patenkinanti Kinija...Nežinau kodėl,ir turbut nesužinosiu taip greit,bet aš nevalingai tame popieriaus lape pradėjau ieškoti Klaipėdos.Ne Lietuvos,ne savo namų ar "kur aš gyvenu", bet būtent uostamiesčio.Nuo šiol aš jį drąsiai galiu vadint ir stebuklamiesčiu.Ir kai mergaitė klausia iš kur plaukia debesys, drąsiai atsakau - iš Klaipėdos.

Mane rasti tikrai nesunku,as gyvenu kaune,vaikstau i ausros gimnazija,paskutiniai metai,kartais nuvaziuoju i vilniu,kartais i klaipeda,juodkrante ar palanga,nemegstu nenuosirdumo ir visokiu lopu is galeros (bet juos galima suprast) beigi taipogi boskes savininko ( pazesim ka jis pasustrins pries mano pilnametyste irodanti dokumenta:D ).gerai kad dar vis gera,gerai kad yra menulis ir juodkrantes miskai su mistinem baltutelem samanom.Gerai kad saulei vel viskas gerai,gerai kad zmones gauna mano laiskus,gerai kad ugnius laukia,gerai kad ugnius pirks jachta,gerai kad aplink puikus draugai,gerai kad yra laukai ir bulgariskas Bear Blood,kad yra vejas,kad yra sniegas ir sibiriakas dedziukas,grojantis balalaika psichodelinius romansus senamiescio pozeminei

Kas tuos egzaminus sugalvojo? Kas cia do marazmas?

As pavyzdziui,zinau kad visose smeldezese buvo rasta askaridziu kiaushineliu.Cia tai nors praktiska

...tylus ir rimtas kaip medziojantis eskimas...

Mane kazkas sugadino.Pradedu is zmoniu reikalaut aiskumo

"...kai Zeme ir Dangus - ploksti..."

...nes tavo balsas,
pargriauna kalnus,
vashke lietais
perkunais trankos...

tarp tu dvieju
sachmatisku lauku,
nelyginant,
helenines kolonos,
kranu,stulpu,keltuvu miskas.
O taip,cia tas,
tikresnis ir naujesnis,
siuolaikinis gelezies
amzius
kaip pasakytu tavo balsas,
tai dar vienas,
nyciskas,
new wave'as.

belaukdamas,
to tavo balso,
arba nuosprendzio
tuomkart,
gal is tustumos
o gal is dziaugsmo,
pradedu as savo zygy,
aukstumon,
tais kranais,keltuvais,
tom naujobinem kolonom.

kuo auksciau,mielieji,
tuo daugiau balsu tu ivairiausiu,
ir vis ne ta,ne taip pasako.
ju dabar jau tiek,
jog jautiesi,
tartum varpas.
gaudzia gaudzia vis aplink
o dar,kaip tycia,
prakaituoja rankos,
vagiant plokscia dangu.

ir kuo auksciau,
tuo labiau mazeji tu,
ir tos tavo klisos tvoros
traukias
nes apskritai,dabar jau viskas,
viskas paskutinej stadijoj,
guli lovoj,tykiai laukia
kol nukris kas nors is sapno
ar isgirs prazystant balsa
tavo.